Jeanne Duval

Depi Wikipedya, ansiklopedi lib
Jeanne Duval
Image illustrative de l’article Jeanne Duval
Fonksyon aktris, dansèz
Nesans
Jakmèl
Lanmò
Frans
Nasyonalite franse
Domèn dans

Jeanne Duval se yon aktris ak dansèz fransèz, orijin ayisyèn. Li te enspiratris powèt Charles Baudelaire.

Biyografi[modifye | modifye kòd]

Nou konnen anpil ti sou lavi Jeanne Duval.

Sipozisyon sou orijin jewografik li yo anpil ak varye ː Ayiti (Jakmèl nan Il Sen Domeng[1]), Il La Reyinyon, Il Moris[2], Mascareignes, End[3], Afrik disid[4], Madagaskar[5], Saint-Barthélemy...

Dat nesans li pa konnen. Dokiman an sèlman ki endike li disparèt nan yon dife. Menm non li pa li te ye ak sètitid : kouri kite kreditè li, li parèt rele Duval, Lemer, Lemaire ou Prosper.

Menm jan an tou, aparans fizik li yo te divèsman dekri. Nou pa konnen dat la rive inan Pari. Nan 1838-1839, li te jwe wòl ti nan teyat la Porte-Saint-Antoine, anba non Berthe. Li rankontre Nadar, ak li vin metrès li.

Nou pa konnen ki jan li te konnen Baudelaire, men dat reyinyon sa a se ant 9 avril ak 27 me 1842.

Aprè genyen anpil ane nan sibitasyon, separasyon, repo ak rekonsilyasyon ant Jeanne ak Baudelaire. Lavi a nan Jeanne se li te ye sèlman pa sa lèt yo nan Baudelaire di, ak sitou sa yo adrese bay manman l ', Madanm Aupick. Nou konnen sèlman yon lèt adrese nan Jeanne, ak Madanm Aupick te detwi tout lèt ki soti nan Jeanne pou Baudelaire.

Enfliyans Jeanne sou Baudelaire[modifye | modifye kòd]

Li se, sepandan, admèt ke li enspire li kèk nan powèm ki pi bèl li yo.

Powèm enspire pa Jeanne[modifye | modifye kòd]

Kritik estime ke pwezi sa yo te (plis oswa mwens dirèkteman) enspire pa Jeanne :

Yo gen plis pataje pou :

Gade tou[modifye | modifye kòd]

Bibliyografi[modifye | modifye kòd]

Referans[modifye | modifye kòd]

  1. Jeanne Duval fèt nan Ayiti ak jisteman nan vil Jakmèl, Elvire Maurouard, Les Beautés noires de Baudelaire, Karthala, 2005, p.14, san site sous.
  2. Léoville L'Homme, Revue littéraire et artistique de l’Île Maurice, 1e mas, 15 mas, 1e avril 1893.
  3. Théophile Gautier, « Notice sur Baudelaire », nan Œuvres complètes de Baudelaire, Michel Lévy frères, 1869, t. I, p. 32.
  4. Maxime du Camp, Souvenirs littéraires, Hachette, 1883, t. II, p. 81.
  5. Isabelle Viéville Degeorges, Baudelaire clandestin de lui-même, Page après page, 2004, p. 110.

Lyen deyò[modifye | modifye kòd]